Foto projektas "Tapimas mama"​​​​​​​
Šio fotoprojekto pagrindinė intencija – per moters žvilgsnį parodyti vieną didžiausių transformacijų moters gyvenime – jos virsmą Mama. Šiuo projektu siekiau perduoti žinutę apie moterį – naujos gyvybės nešėją, jos neišmatuojamą atsidavimą, kurio reikia norint išauginti Žmogų, bei kokius pokyčius patiria pati moteris šioje mistiškoje, bet dažnai visuomenės nuvertinamoje ar su(pa)prastinamoje kelionėje.
Motinystė – gili patyriminė kelionė, kuri kupina laimės, skausmo, nuovargio, meilės, euforijos, beviltiškumo, ramybės, chaoso, džiaugsmo ir daugybės kitų spalvų. Tapusi Mama, moteris tarsi susijungia su savo vidine jėga, jos intuicija paaštrėja, pradeda reikštis iki tol nepažini išmintis. Pagimdžius, moters akys tarsi akimirksniu pasikeičia – jos įgauna gylio, jose ima atsispindėti tik vienai moteriai pasiekiamas Žinojimas. Tačiau kartu moteris turi naujai išmokti harmoningai apjungti visas savo kokybes: buvimą moterimi, mama, mylimąja, žmona, meiluže, tikslų siekiančia ir visuomeniškai aktyvia asmenybe, savo širdies balsą girdinčia kūrėja, bei daugelį kitų. Mokytis gyventi visumoje (antrasis portretas tapus mama), tuo pačiu išliekant savo vidinėje tyloje (nėštumo metu darytas portretas kairėje). Šie du portretai – tai lyg tiltas, jungiantis du moters gyvenimo etapus, du atskirus pasaulius, ir kvietimas moteriai išlikti savo jėgoje, visad girdėti savo širdies balsą, pasitikėti savo, kaip mamos, moters intuityviu Žinojimu ir išmintimi.
Šiam projektui pasirinkau labai paprastą formatą, lyg būtų daroma paso nuotrauka. Norėjosi akcentuoti patį žvilgsnį, nepaliekant galimybės dėmesiui nukrypti į tai, kas paprastai vaizduojama nėščiosios nuotraukoje (t.y., pilvas). Visos moterys laukėsi pirmagimio. Kiekvienos moters portretus skiria keleto mėnesių laikotarpis.
Su visomis moterimis susipažinau pirmojo portreto fotografavimo metu. Kitas susitikimas įvyko joms jau pagimdžius. Buvo be galo įdomu stebėti kiekvieną dalyvę ir kaip jos pasikeitė per tokį trumpą laiką.
Labai netikėtai šis projektas tapo gydantis ir man pačiai. Žvelgdama kiekvienai dalyvei į akis, tarsi grįžau į savo išgyvenimus, kai laukiausi savo pirmojo sūnaus, ir taip nepastebimai seniai užmirštos traumos ir baimės, kurias buvau nustūmusi į savo vidinį sandėliuką, pradėjo gyti. Kartu tai buvo ir pamatymas - įsisąmoninimas, kokį kelią kaip mama nuėjau. Kokius “vaisius skinu” šiandien, kai mano sūnūs jau beveik išaugę.
Delsiau rodyti šiuos portretus. Kasdien juos peržvelgdavau po keletą kartų ir vis jaučiau, kad dar ne laikas dėti tašką ir viešai juos pristatyti. Jaučiau, kad šis širdyje gimęs projektas tarsi pats laukia savo laiko, savo gimimo. Turėjau su tuo susitaikyti, liautis sau priekaištauti, save smerkti. Šis laukimas buvo lyg laukimas žmogaus gimimo, kai gimdymas yra toks, koks yra ir vyksta tada, kada turi vykti: to nesukontroliuosi, čia turi atsiduoti pačiam būties virsmo procesui.
Šis projektas – tai padėka mūsų mamoms, močiutėms, promotėms – visoms moterims, kurios kada nors gyveno, be kurių mūsų tiesiog nebūtų. Tai padėka mano pirmajam sūnui, negrįžtamai apvertusiam mano pasaulį ir jo suvokimą. Tai padėka mano antrajam sūnui, per kurį darkart išgyvenau naujos gyvybės atėjimo stebuklą.
Esu be galo dėkinga kiekvienai moteriai, kuri sudalyvavo ir savo žvilgsniu pasakojo savo istoriją. Ačiū jums, mielosios, už kantrybę išlaukiant rezultato – mūsų visų pasodintas žiedas pagaliau išvysta dienos šviesą.


Šiek tiek statistikos: projekte sudalyvavo 33 moterys, gimė 36 vaikai, 3 poros dvynių, 20 berniukų, 16 mergaičių. Dalis vaikų jau atšventė savo pirmąjį gimtadienį.
Su meile,
Vaida Razmislavičė

https://vaidaphoto.com
Visos teisės į turinį saugomos ir be atskiro autoriaus teisių turėtojo sutikimo kūrinio negalima kopijuoti, viešai skelbti, modifikuoti ar pan..